nemeigėlis

neméigėlis, -ė smob. (1) kas silpnas, menkas, netikėlis, nevykėlis, nuskurdėlis: Buvo, rodos, toks neméigėlis, bet dabar pasitaisė kap šuo po metų Vlk. Tokis neméigėlis mūs šitus vaikas, nei šluotos nesuriša Rdm. Kad jis svieto, šitas vaikas – lyg kokias neméigėlis: jau antrų metų, o da vaikščiot neišmoksta Pns. Eik, tu nemeigėli viso svieto! Šn. Aš žinau, ko ji čia žliumbia, šitoj neméigėlė Kb. Tikras nemeigėlis, kad šitokioj jaunystėj pabėgėt tingi Dkš. Buvo toki nemeigėliai paršai, parkų užgraužti Mrs. Pripjovė tų neméigėlių moj dešimt kapų, tai su itokia drauge (šeima) apie Kalėdas ir be duonos Arm.